Žemutinių sorbų kalba
From Wikipedia, the free encyclopedia
Žemutinių sorbų kalba (arba žemutinių vendų kalba, žemutinių lužitėnų kalba, lužitėnų žemaičių kalba, sorbų žemaičių kalba, Žemutinės Lužicos serbų kalba; savivardis: dolnoserbska rěc, dolnoserbšćina) – viena iš dviejų bendrinių sorbų, arba Lužicos serbų, kalbų, vartojama istorinėje Žemutinės Lužicos srityje Brandenburgo žemėje Rytų Vokietijoje. Priklauso vakarų slavų kalbų sorbų pogrupiui.[2][3] Žemutinių sorbų kalbos vartotojų yra apie 6860 (2007 m.).[1]
Žemutinių sorbų kalba Dolnoserbska rěc | |
Kalbama | Vokietija (Žemutinė Lužica) |
---|---|
Kalbančiųjų skaičius | 6860 (2007 m.)[1] |
Kilmė | Indoeuropiečių prokalbė
|
Oficialus statusas | |
Oficiali kalba | Vokietija (Brandenburgas) |
Prižiūrinčios institucijos | Delnjoserbska rěčna komisija |
Kalbos kodai | |
ISO 639-2 | dsb |
ISO 639-3 | dsb |
SIL | WEE |
Vikipedija Žemutinių sorbų kalba Vikižodynas Žemutinių sorbų kalba |
Žemutinių sorbų kalba pasižymi bendromis su aukštutinių sorbų kalba ypatybėmis, taip pat šiai kalbai būdingi visi vakarų slavų kalbų bruožai. Be to, viena ypatybių dalis žemutinių sorbų kalbą jungia su lechitų kalbomis, kita – su čekų-slovakų pogrupiu.[4] Žemutinių sorbų kalba nuo aukštutinių sorbų kalbos skiriasi visuose lingvistinės sistemos lygmenyse: fonetikoje (sprogstamojo priebalsio g vartojimas; afrikatos č sutapimas su sukietėjusia švilpiamąja c; kietojo r po p, t, k virtimas kietuoju š; ć, ʒ́ virtimas pučiamaisiais minkštaisiais šnypščiamaisiais ś, ź), morfologijoje (turimas siekinys; tarmėse nevartojamas aoristas ir imperfektas) ir leksikoje (bom 'medis', twarc 'dailidė', gluka 'laimė' ir kt., plg. su atitinkamais aukštutinių sorbų žodžiais štom, ćěsla, zbožo).[5] Žemutinių sorbų bendrinės kalbos susidarymui didelę įtaką padarė aukštutinių sorbų kalba, tačiau, skirtingai nuo pastarosios, žemutinių sorbų kalba yra ne tiek sunorminta ir ne taip griežtai kodifikuota, pasižymi svyravimais ir didesniu varijavimu.[6]
Kalbos vartotojų nuolatos mąžta, ja kaip gimtąja (šios kalbos tarmėmis) iš esmės šneka vyresniosios kartos Kotbuso apylinkių sorbai, jaunimas ir vidutinio amžiaus žmonės išmokę tik bendrinę kalbą, jų gimtoji kalba yra vokiečių.[1][7] Žemutinėje Lužicoje asimiliacija pasiekė tokį mastą, kad galima kalbėti apie grėsmę šiai kalbai išnykti.[8]
Išskiriamos tokios žemutinių sorbų kalbos tarmės: rytų Kotbuso, rytų Peico, rytų Šprembergo, vakarų Kotbuso, vakarų Peico, vakarų Šprembergo, Gubino, Šprėvaldo ir kitos.[9][10]
Raštas lotynų abėcėlės pagrindu buvo sudarytas XVI a.[5] Pirmąją gramatiką kalbos istorijoje 1650 m. parašė liuteronų kunigas J. Choinanas.[11] Bendrinės kalbos tvarkyba rūpinasi Žemutinių sorbų kalbos komisija, šiuo metu veikianti prie sorbų kultūrinės-šviečiamosios draugijos „Sorbų ištakos“ („Maśica Serbska“).[12]