Žemapelkė
From Wikipedia, the free encyclopedia
Žemapelkė (eutrofinė pelkė) – pelkė, susidariusi pažemėjime, jos paviršius lygus arba įdubęs. Žemapelkės tyvuliuoja ežerų, upių pakrantėse, šlapumose.
Žemapelkės maitinamos tiek krituliais, tiek mineralinių medžiagų kupinu požeminiu vandeniu. Todėl šios pelkės yra eutrofinės. Žemapelkės paviršius yra įgaubtas (centrinė dalis yra žemiau už periferinę), kartais lygus. Kur į paviršių išeina šaltiniai, žemapelkės gali susidaryti netgi aridinėmis sąlygomis.[1]
Žemapelkių rūgštingumas gana mažas, o durpių sluoksnis ne itin storas, todėl požeminiai augalų organai gali išsidėstyti tiek mineraliniame grunte, tiek durpių sluoksnyje. Kai pakanka mineralinių maisto medžiagų ir vanduo gali nutekėti, Lietuvoje paprastai tarpsta miško, krūmynų ar žolių žemapelkės. Jei vanduo užsistovi, įsivyrauja kiminai (baltosios samanos) ir pradeda sparčiau storėti durpių sluoksnis. Dėl to pradeda keistis augalija.
Žemapelkės, ypač, esančios salpose, atlieka svarbų reguliacinį vaidmenį: sumažina potvynius, saugo vandens telkinius nuo taršos, erozijos.[1]