Tautų pavasaris
From Wikipedia, the free encyclopedia
Tautų pavasaris – 1848–1849 m. revoliucijos, vykusios Europoje.[1] Kartais ši sąvoka vartojama bendresne prasme – kaip nacionalinių judėjimų gimimas XIX amžiuje.
Revoliucijos iš esmės buvo buržuazinės ir demokratinio bei liberalaus pobūdžio. Jų tikslas buvo pašalinti senąsias monarchines valdymo struktūras ir sukurti nepriklausomas tautines valstybes. Tautų pavasaris prasidėjo 1848 m. sausio mėn. sukilimu Sicilijoje, bet didesnę įtaką visai Europai turėjo Prancūzijos 1848 m. vasario mėn. revoliucija.[2] Revoliucinių judėjimų banga apėmė daugiau negu 50 šalių, tačiau suderintų revoliucionierių koordinacinių veiksmų ar bendradarbiavimo nebuvo. Vieni pagrindinių vykstančių judėjimų veiksnių buvo nepasitenkinimas politinėmis vadovybėmis, reikalavimai suteikti teisę visuomenei aktyviau dalyvauti vyriausybėse ir demokratiniame valdyme, spaudos laisvės siekis, darbininkų klasės reikalavimai, nacionalistinių sąjūdžių pakilimas.[3]
Sukilimams vadovavo ad hoc reformatorių, viduriniosios klasės ir darbininkų koalicijos, kurios kartu ilgai neišsilaikė. Dauguma judėjimų buvo greitai numalšinti. Jų metu žuvo dešimtys tūkstančių žmonių, dar daugiau buvo priverstinai ištremti. Tarp svarbių ilgalaikių reformų buvo baudžiavos panaikinimas Austrijoje ir Vengrijoje, absoliutinės monarchijos žlugimas Danijoje, atstovaujamosios demokratijos įvedimas Nyderlanduose.
Revoliucijos buvo žymios Prancūzijoje, Nyderlanduose, Italijoje, Austrijos imperijoje, Vokiečių konfederacijos valstybėse, kurios XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje sudarė Vokietijos imperiją.