Simetrija
From Wikipedia, the free encyclopedia
Simetrija (gr. συμμετρία = symmetria 'vienodai matuojamas, proporcingas, suderintas[1], atitikimas, darna') reiškia harmoniją, darnumą ir grožį reiškiančią proporciją ir suderinimą, dalių pusiausvyrą ir tarpusavio atitikimą. Pavyzdžiui Aristotelis dangaus kūnus laikė sferiniais objektais, taip suteikdamas geometrinei simetrijos prasmei natūralios tvarkos pobūdį ir, tuo pačiu, siekdamas parodyti kosmoso tobulumą.
Matematikoje ir kituose moksluose simetrija – tai objekto savybė, kai pokyčio (atspindėjimo, ar kitokios simetrinės transformacijos) metu objektas gali išlikti invariantiškas (nepakitęs). Nors kasdienės ir mokslinės simetrijos prasmės gali atrodyti nutolusios viena nuo kitos, iš tiesų, jos yra susijusios, todėl galima jas nagrinėti kartu. Taip, pavyzdžiui, kūno sferinė simetrija reiškia, kad kūną, kuris pasižymi tokia simetrija, pasukant erdvėje aplink nejudantį tašką, jo forma ir dydis nepasikeičia. Veidrodinė simetrija reiškia, kad dešinioji ir kairioji objekto pusės atrodo visiškai vienodai, tai yra, kūno vaizdas ir jo veidrodinis atspindys sutampa. Gamtoje dažnai aptinkama biologinė simetrija yra apytikslė simetrija.
Matematinę simetriją galima stebėti:
- laiko tėkmės atžvilgiu;
- kaip erdvinį santykį;
- atliekant geometrines transformacijas, pavyzdžiui,
- keičiant geometrinio kūno mastelį;
- sukuriant geometrinio kūno atspindį;
- pasukant geometrinį kūną;
- atliekant įvairias kitokias funkcines transformacijas;
o taip pat kaip savybę, kurią galima įžvelgti studijuojant įvairius reiškinius:
- abstrakčius objektus;
- teorinius modelius;
- kalbas, muziką, meną apskritai;
- žinias ir kt.
Simetriški objektai gali būti tiek apčiuopiami materialūs kūnai: žmonės, gyvūnai, augalai, o ypač kristalai, audimo raštai, grindų klojiniai, taip pat molekulės, tiek, kaip jau minėta, abstrakčios struktūros: matematinės lygtys ar muzikos garsų eilės.