Romanų kalbos
From Wikipedia, the free encyclopedia
Romanų kalbos – indoeuropiečių kalbų šeimos italikų kalbų pogrupis. Šios kalbos išsivystė iš šnekamosios lotynų kalbos, vartotos kasdieniame gyvenime Romos provincijose (vadinamosios liaudies lotynų kalbos). Šiomis kalbomis kalbama daugiausia buvusios Romos imperijos vakaruose (rytuose buvo labiau paplitusi graikų kalba, o pietuose, po musulmonų nukariavimų įsigalėjo arabų kalba). Po plataus masto kolonizacijos prasidėjusios po XV–XVII a. didžiųjų geografinių atradimų (kolonializmas) romanų kalbos pradėtos vartoti Amerikoje (plačiausiai lotynų Amerikoje, kiek mažiau Šiaurės Amerikoje, kur anglų kalba išstūmė iki tol naudotas prancūzų, ispanų kalbas, tačiau oficialiai tebenaudojama Kvebeko provincijoje ir vis plačiau JAV imigruojant lotynoamerikiečiams) bei Afrikoje. Šiuo metu jas vartoja daugiau nei 900 milijonų žmonių.[1][2]
Romanų | |
Paplitimas | Europa |
---|---|
Kalbų skaičius | ~40 |
Kilmė | indoeuropiečių >italikų >>romanų |
Geografinis paplitimas | |
Klasifikacija | rytų romanų, vakarų romanų |
Romanų kalbos skirstomos į dvi grupes – rytų ir vakarų. Vakarinių romanų grupę sudaro 3 pogrupiai: iberų-romanų (ispanų, portugalų, katalonų (kai kurie lingvistai ją priskiria galų-romanų pogrupiui), galų-romanų (prancūzų, oksitanų, frankoprovansalų), italų-romanų (italų, retoromanų (ir ladinų), sardų (laikoma archajiškiausia romanų kalba), išnykusi dalmatų kalba (kai kurie lingvistai ją priskiria rytų romanų kalbų grupei.) O rytinių romanų grupei priklauso rumunų (dakų-rumunų), arumunų, meglenorumunų, istrorumunų kalbos.