Robert E. Lee
From Wikipedia, the free encyclopedia
Robertas Edvardas Li (angl. Robert Edward Lee, 1807 m. sausio 19 d. – 1870 m. spalio 12 d.) – Amerikos Valstijų Konfederacijos generolas. Jis vadovavo Šiaurės Virdžinijos armijai – galingiausiai Konfederacijos kariuomenei – nuo 1862 m. iki jos kapituliacijos 1865 m. ir pelnė patyrusio taktiko reputaciją.
Robertas Li | |
---|---|
Robertas Li | |
Visas vardas | Robertas Edvardas Li |
Gimė | 1807 m. sausio 19 d. Vestmorlando apygarda, Virdžinija, JAV |
Mirė | 1870 m. spalio 12 d. (63 metai) Leksingtonas, Virdžinija, JAV |
Tautybė | amerikietis |
Veikla | karininkas |
Aktyvumo metai | 1829–1865 |
Alma mater | Vest Pointas |
Žymūs apdovanojimai | |
| |
Vikiteka | Robert E. Lee |
Parašas | |
Nors filosofiškai nepritarė vergovei, R. Li palaikė jos teisėtumą ir turėjo šimtus vergų.[1][2][3][4] 1861 m. Virdžinijai paskelbus apie atsiskyrimą nuo Sąjungos, Li pasirinko pasekti savo valstijos pavyzdžiu, nors norėjo, kad šalis liktų vientisa, ir gavo pasiūlymą užimti aukštą Sąjungos vado postą.[5] Pirmaisiais JAV pilietinio karo metais jis dalyvavo nedidelėse kovinėse operacijose ir buvo vyresnysis Konfederacijos prezidento Džefersono Deiviso karinis patarėjas.[6]
1862 m. birželį per Pusiasalio kampaniją Li pradėjo vadovauti Šiaurės Virdžinijos armijai, kai pakeitė sužeistą Džozefą Džonstoną. Per Septynių dienų mūšius jam pavyko išstumti Džordžo Maklelano vadovaujamą Potomako armiją iš konfederatų sostinės Ričmondo,[7] nors jam nepavyko sunaikinti jo armijos. Rugpjūčio mėn. Li įveikė Džono Poupo vadovaujamas Sąjungos pajėgas. Tą rugsėjį jo invazija į Merilendą baigėsi nesėkmingu Šarpsbergo mūšiu, po kurio jis pasitraukė į Virdžiniją. Prieš pradėdamas antrą invaziją į šiaurę 1863 m. vasarą, jis laimėjo dvi lemiamas pergales prie Frederiksbergo ir Čanselorsvilio, o 1863 m. vasarą Getisbergo mūšyje jis triuškinamai pralaimėjo Džordžo Mido vadovaujamai armija.[8] Tą rudenį jis vadovavo savo armijai nedidelėje ir nesėkmingoje kampanijoje Virdžinijoje, kol 1864 m. pavasarį Sąjungos kariuomenei ėmė vadovauti generolas Ulisas Grantas. Prieš ilgai trukusią Pitersbergo apgultį Grantas ir Li įsitraukė į kruvinus, bet nerezultatyvius mūšius prie Vilderneso ir Spotsilveinijos. Robertas Li galiausiai pasidavė 1865 m. balandžio mėn., kai buvo užimtas Ričmondas ir sunaikinta didžioji dalis Li armijos.[9]
1870 m. rugsėjo 28 d. Robertą Li ištiko insultas. Po dviejų savaičių jis mirė nuo plaučių uždegimo.[10]