Prancūzijos–Prūsijos karas
From Wikipedia, the free encyclopedia
Prancūzijos–Prūsijos karas, arba Vokiečių–prancūzų karas (vok. Deutsch-Französischer Krieg, pranc. Guerre franco-allemande de 1870) buvo 1870–1871 m. vykęs karinis konfliktas tarp Šiaurės Vokietijos sąjungos, kuriai vadovavo Prūsijos karalystė iš vienos pusės bei Antrosios Prancūzijos imperijos bei vėliau Trečiosios Prancūzijos Respublikos – iš kitos pusės. Nuo 1870 m. liepos 19 d. iki 1871 m. sausio 28 d. vykusį karą sukėlė Prūsijos ambicijos tęsti Vokietijos vienijimą ir Prancūzijos baimė, kad pasikeis Europos galios balansas, jei Prūsijos siekiai išsipildytų. Kai kurie istorikai teigia, kad Prūsijos kancleris Oto fon Bismarkas tikslingai išprovokavo prancūzus paskelbti karą Prūsijai, kad galėtų į sąjungą su Prūsijos dominuojama Šiaurės Vokietijos Konfederacija įtraukti nepriklausomas pietų Vokietijos valstybes – Badeną, Viurtembergą, Bavariją ir Heseną-Darmštatą. Kiti istorikai teigia, kad Bismarkas nieko neplanavo ir tik pasinaudojo susidariusiomis aplinkybėmis. Niekas neneigia, kad Bismarkas suprato, kad susidariusią situaciją galima išnaudoti naujos Vokietijos sąjungos sudarymui.
Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais. |
Prancūzijos-Prūsijos karas | |||||||
---|---|---|---|---|---|---|---|
| |||||||
Konflikto šalys | |||||||
Šiaurės Vokietijos sąjunga Badeno didžioji hercogystė Bavarijos karalystė Viurtembergo karalystė Heseno didžioji hercogystė |
Antroji Prancūzijos imperija | ||||||
Vadovai ir kariniai vadai | |||||||
Vilhelmas I |
Napoleonas III | ||||||
Pajėgos | |||||||
1,494,412 | 2,000,740 | ||||||
Nuostoliai | |||||||
144,642
|
1,005,427
|
1870 m. liepos 16 d. Prancūzijos parlamentas balsavo už karo Prūsijai paskelbimą ir po trijų dienų prasidėjo susidūrimai, kai prancūzų pajėgos įsiveržė į vokiečių teritoriją. Vokiečių valstybių koalicija savo kariuomenę mobilizavo daug greičiau nei prancūzai ir greitai įsiveržė į šiaurės rytų Prancūziją. Vokiečių pajėgos buvo gausesnės, geriau apmokytos ir gerai vadovaujamos, efektyviau naudojosi naujomis technologijomis, ypač geležinkeliais ir artilerija.
Po keleto greitų Prūsijos ir vokiečių pergalių rytų Prancūzijoje, kurių kulminacija buvo Meco apgultis ir Sedano mūšis, į nelaisvę pateko imperatorius Napoleonas III, o Antrosios Prancūzijos imperijos kariuomenė faktiškai kapituliavo.