Indoeuropiečių prokalbė
hipotetinė indoeuropiečių kalbų pirmtakė / From Wikipedia, the free encyclopedia
Indoeuropiečių prokalbė (ide.) – hipotetinė kalba, iš kurios kilo indoeuropiečių kalbos. Nėra jokių indoeuropiečių prokalbės rašytinių šaltinių, todėl ji atkuriama lyginamosios kalbotyros metodu, pasitelkiant paliudytų indoeuropiečių kalbų duomenis. Manoma, kad indoeuropiečių prokalbe kaip viena kalba buvo šnekama naujajame akmens amžiuje apytiksliai nuo 4 500 iki 2 500 metų prieš mūsų erą.[2] Pasak šiuo metu labiausiai paplitusios kurganų hipotezės, indoeuropiečių protėvynė buvusi Ponto stepėje. Laikantis kalbų šeimų jungimo teorijų, indoeuropiečių prokalbės kilmė susijusi su įvairiomis kitomis prokalbėmis.[3]
Indoeuropiečių prokalbė | |
Paplitimas | Ponto regionas (?) |
---|---|
Kilmė | Nostratinė kalba?(hipotezė) > Indoeuropiečių prokalbė >> Dukterinės kalbos: anatolų † tocharų † italikų † romanų keltų germanų baltų slavų indoiranėnų armėnų graikų albanų paleobalkanų † |
Indoeuropiečių prokalbėje buvo išplėtota fleksija, linksniuojamieji žodžiai turėjo tris gimines, buvo kaitomi aštuoniais linksniais, trimis skaičiais, veiksmažodis taip pat turėjo tris skaičius, bent tris pagrindinius laikus, dvi rūšis ir keturias pagrindines nuosakas.
Indoeuropiečių prokalbė buvo vardininko – galininko sandaros kalba, nors esama hipotezės ankstesniu laikotarpiu ją buvus ergatyvinės arba aktyvinės sandaros. Žodžių tvarka sakinyje buvusi laisva, pagrindinė žodžių tvarka – SOV.
Indoeuropiečių prokalbės tyrimai ir rekonstrukcija ėmė plėtotis XIX a. pradžioje, nors ir anksčiau būta tam tikrų spėjimų, kad egzistuoja bendrą prokalbę turinti indoeuropiečių kalbų šeima.