Fizionomija
From Wikipedia, the free encyclopedia
Fizionomija (iš gr. φύσις – „gamta“ + gnomon – „vertintojas“) – praktika, kuomet asmens charakteris ar asmenybė vertinama atsižvelgiant į jo išvaizdą, ypač veidą. Terminas taip pat naudojamas siekiant palyginti tam tikras žmogaus, objekto ar reljefo individualias savybes su bendrinėmis atitinkamai grupei priskirtinomis savybėmis. XIX a. fizionomija kartais vadinta „antroposkopija“.[1]
Fizionomijos praktikos yra susilaukusius itin kontroversiškų vertinimų, kai kurie akademiniai sluoksniai fizionomiją laiko pseudomokslu,[2][3] nes padarytos išvados nebūna deramai pagrįstos. Vyrauja nuomonė, kad fizionomija ligi šiol išlieka populiari, o nauji pasiekimai dirbtinio intelekto srityje dar labiau sužadino visuomenės susidomėjimą šia tema.
Senovės Graikijoje filosofai fizionomijos mokslą vertino palankiai. Tačiau viduramžiais ši praktika, neretai puoselėjama šarlatanų bei klajoklių, pradėta laikyti nepriimtina. XVIII a. šveicarų poetas ir filosofas Johanas Kasparas Lavata (Johann Kaspar Lavater) fizionomiją išpopuliarino, bet XIX a. pab. ši vėl tapo smerktina[4] ir pradėta vertinti kaip mokslinio rasizmo pagrindas.[5] Šiandien mokslinėje bendruomenėje fizionomija vėl susilaukia didžiulio dėmesio: ji glaudžiai susijusi su mašininiu mokymusi ir veido atpažinimo technologijomis.[6] Pagrindinis mokslininkų interesas – įvertinti fizionomijos rizikas, įskaitant ir asmens privatumo klausimus, veido atpažinimo algoritmų kontekste.