Šaltasis karas
From Wikipedia, the free encyclopedia
Šaltasis karas – geopolitinė, ekonominė ir ideologinė konfrontacija tarp Jungtinių Amerikos Valstijų ir Sovietų Sąjungos bei jų sąjungininkų, trukusi nuo 1946 iki 1991 metų (nors faktiškai konfrontacija baigėsi jau 1989 m.).
Šaltasis karas 1946–1991 m. | |
Du kariniai blokai Šaltojo karo metu: |
Sąvoka „karas“ čia yra sąlyginė, nes ši konfrontacija nebuvo karas tiesiogine to žodžio prasme. Viena iš pagrindinių konfrontacijos sudedamųjų dalių buvo ideologija. Abi supervalstybės siekė pertvarkyti pasaulį pagal savo ideologines nuostatas – kapitalistines iš vienos pusės ir socialistines iš kitos. Laikui bėgant konfrontacija tapo abiejų šalių ideologijos dalimi ir padėjo karinių-politinių blokų lyderiams konsoliduoti aplink save sąjungininkus „išorės priešo akivaizdoje“.
Vidinė konfrontacijos logika reikalavo, kad šalys dalyvautų konfliktuose ir kištųsi į įvykius visame pasaulyje. JAV ir TSRS pastangos visų pirma buvo nukreiptos į dominavimą politinėje sferoje. Iš pat pradžių konfrontacija lėmė abiejų supervalstybių militarizaciją.
Antrojo pasaulinio karo metais JAV ir Sovietų Sąjunga (kartu su Didžiąja Britanija) buvo sudariusios sąjungą prieš nacių Vokietiją, tačiau po karo šios dvi supervalstybės viena kitą laikė didele grėsme. SSRS, kartu su okupuotomis ir aneksuotomis valstybėmis bei savo sąjungininkėmis, sudarė Rytų bloką. Per karą nuniokotas Vakarų Europos valstybes pagal Maršalo planą padėjo atkurti Jungtinės Amerikos Valstijos. Kaip alternatyvą Maršalo planui, Sovietų Sąjunga įkūrė Ekonominės savitarpio pagalbos tarybą (ESPT). 1949 m., remiantis Trumeno doktrina, JAV įkūrė tarptautinę gynybinę sąjungą NATO. Rytų blokas į šį vakarų žingsnį atsakė 1955 m. įkurdamas Varšuvos sutarties organizaciją. Taip JAV ir TSRS sukūrė savo įtakos sferas, kurios buvo įtvirtintos kariniais–politiniais blokais – NATO ir VSO.
Nors Jungtinės Valstijos ir TSRS tiesiogiai nekariavo, tačiau jų kova dėl įtakos dažnai vedė prie lokalių karinių konfliktų įsiplieskimo visame pasaulyje. Tarp žymesnių netiesioginių konfliktų buvo Berlyno blokada (1948–1949 m.), Korėjos karas (1950–1953 m.), Vietnamo karas (1959–1972 m.), Karibų krizė (1962 m.) bei Tarybinės armijos intervencija į Afganistaną (1979–1989 m.).
Šaltąjį karą lydėjo įprastinės ir branduolinės ginklavimosi varžybos, kurios grėsė trečiojo pasaulinio karo kilimu. Žinomiausias iš atvejų, kai pasaulis atsidūrė ant katastrofos slenksčio, buvo Karibų krizė 1962 m. XX a. 9-ajame dešimtmetyje, SSRS išgyvenant Brežnevizmo laikotarpį, JAV pastariesiems padidino karinį, diplomatinį ir ekonominį spaudimą. 1985 metais naujasis Sovietų Sąjungos prezidentas Michailas Gorbačiovas, siekdamas pakelti ekonomikos lygį bei demokratizuoti Sovietų Sąjungą, pristatė politines ir ekonomines reformas (Perestroiką, Glasnost). Šios reformos nepadėjo, TSKP prarado vadovaujantį vaidmenį, o tuo pačiu metu TSRS prasidėjo ekonomikos žlugimas. Galiausiai TSRS, veikiama ekonominės krizės, taip pat socialinių ir tarpnacionalinių problemų, 1991 m. gruodžio mėnesį žlugo, tai laikoma galutine Šaltojo karo istorijos pabaiga.
Rytų Europoje sovietų nepalaikomos komunistinės vyriausybės žlugo jau 1989–1990 m. Varšuvos sutarties organizacija oficialiai nustojo veikti 1991 m. liepos 1 d.