Vikingų amžius
Ankstyvųjų viduramžių periodas Europoje, kurio metu vikingai vykdė plėšimus, kolonizavo ir plėtojo prekybą. / From Wikipedia, the free encyclopedia
Vikingų amžius – 793–1066 m. ankstyvųjų viduramžių laikotarpis, kuomet vikingai vykdė didelio masto grobiamuosius žygius bei kūrė savas gyvenvietes (kolonijas) Europoje bei Šiaurės Amerikoje.[1][2][3] Šis periodas prasidėjo po Didžiojo tautų kraustymosi bei germanų Geležies amžiaus. Terminas naudojamas ne tik senųjų skandinavų gimtajai Skandinavijai, bet ir užjūrio regionams, kuriuose šie įsikūrė, apibūdinti. Vikingų amžiaus skandinavai dažnai laikomi vikingais arba normanais, nors tik maža dalis jų užsiėmė plėšikavimu.[4]
Palikę savo gimtuosius kraštus Danijoje, Norvegijoje bei Švedijoje, skandinavai įsikūrė Britų salose, Airijoje, Farerų salose, Islandijoje, Grenlandijoje, Normandijoje, Baltijos regione bei Rytų Europos Dniepro bei Volgos upių pakrantėse, kur šie buvo vadinami variagais. Jie taip pat buvo kurį laiką įsitvirtinę ir Naujajame žemyne taip tapdami pirmaisiais žinomais europiečiais, pasiekusiais Šiaurės Amerikos krantus. Vikingai įkūrė keletą Europos karalysčių bei grafysčių – iškilo Salų (Suðreyjar), Orknio (Norðreyjar), Jorko (Jórvík), Danelavo (Danalǫg), Dublino (Dyflin), Normandijos bei Kijevo Rusios (Garðaríki) karalystės. Kai kurių istorikų teigimu, vikingai darė svarią įtaką ir Lietuvos karalystės formavimuisi, bet šios pozicijos pagrįstumu abejojama.[5] Vikingų amžiaus metu skandinavų gimtosios žemės taip pat buvo jungiamos į didesnes karalystes, buvo suformuota trumpai gyvavusi Šiaurės jūros imperija, kuriai priklausė dalis Skandinavijos bei Britanijos žemių. 1021 m. vikingai įveikė Atlanto vandenyną ir pasiekė Šiaurės Amerikos krantus – data buvo sukonkretinta praėjus tūkstantmečiui.
Vikingų norą plėstis bei rengti grobiamuosius žygius lėmė turtingų miestelių ir vienuolynų atsiradimas, silpna karalysčių gynybinė parengtis. Manoma, kad vikingų išvykas į užjūrio teritorijas skatino ir gyventojų perteklius savame krašte, nederlingos žemės, dėl Norvegijos suvienijimo kilę politiniai neramumai, Frankų imperijos agresyvi karinė ekspansija bei priverstinis saksonų krikštas.[6][7] Skandinavų poreikį plaukti vis tolyn lėmė ir padaryta pažanga jūreivystėje.