Vėžio istorija
From Wikipedia, the free encyclopedia
Vėžio istorija – vėžio ligos ir onkologijos mokslo istorija, svarbi visos medicinos istorijos dalis. Vėžys lydėjo žmoniją nuo priešistorinių laikų, jo sukeltų pakitimų randama dinozaurų kauluose, Senovės Egipto mumijose. Senovės Graikijoje Hipokratas aprašė vėžio atvejus ir yra šios ligos pavadinimo bei pirmosios humoralinės vėžio atsiradimo teorijos autorius. Celsas ir Klaudijus Galenas prisidėjo prie žinių apie vėžį plėtojimo ir terminų kūrimo. Viduramžiais bažnyčios įtaka progresą Europoje ženkliai sulėtino, tačiau arabų pasaulyje vėžio tyrimai tęsėsi. Renesanso laikotarpiu pradėti naudoti moksliniai tyrimo metodai. Greitas anatomijos ir fiziologijos žinių gausėjimas ir mikroskopo atradimas leido gydytojams ir mokslininkams imtis kryptingų vėžio tyrimų. XVIII amžiuje toliau daugėjant žinių apie žmogaus organizmą sparčiai plėtojosi chirurgijos mokslas, atrasta ir aprašyta daug operacijų metodų. Taip pat padėti pagrindai vėžio epidemiologijai – nustatytas kancerogeninis (vėžį sukeliantis) suodžių ir dervų poveikis. XIX amžiuje atradus anesteziją toliau sparčiai vystėsi vėžio chirurgija. Rudolfas Virchovas tapo mikroskopinės ląstelės patologijos pradininku, jo darbai padėjo pagrindus mikroskopinei vėžio diagnostikai. Buvo nustatyti ryšiai tarp pirminio naviko ir vėžio metastazavimo – plitimo, taip pat pastebėtas hormonų poveikis kai kurių rūšių vėžio augimui.
XX amžiuje progresuojant ląstelės biologijos ir genetikos mokslams išvystytos vėžio atsiradimo teorijos. Nustatyta, kad vėžį gali sukelti ar riziką susirgti padidinti kai kurie virusai. Atrasti rentgeno spinduliai ir jų vėžį sukeliantis poveikis organizmui, taip pat atrastos jų panaudojimo vėžio gydymui galimybės: gimė radioterapija. XX amžiaus antrojoje pusėje atrasti pirmieji chemoterapiniai vaistai. Jų skaičius greitai didėjo ir per keletą dešimtmečių sukurtos modernaus gydymo chemoterapija schemos, kurių dėka nemaža dalis ligonių galėjo būti išgydyti. Gydymo rezultatus dar pagerino kombinuoto gydymo strategija, vienu metu ar tam tikro eiliškumo tvarka skiriant radioterapiją, chemoterapiją ir chirurginį gydymą. XX amžiaus pabaigoje daugėjant žinių apie molekulinę normalios ir vėžio ląstelės biologiją pavyko sukurti pirmuosius prieš vėžio ląstelių receptorius ar kitus žymenis nukreiptus vaistus – vadinamuosius taikinių preparatus, kurie XXI amžiaus pradžioje pasiekė ligonius. Šie modernūs priešvėžiniai vaistai neturi chemoterapijai būdingų nepageidaujamų poveikių ir jų skaičius nuolat didėja. Vėžiu sergantys ligoniai vis dažniau gali būti išgydomi arba su liga gyvena ilgiau.