Rožių karai
From Wikipedia, the free encyclopedia
Rožių karai – pilietinių karų serija dėl Anglijos sosto 1455–1487 m. tarp Jorkų ir Lankasterių šeimų. Abi šeimos buvo Plantagenetų dinastijos šakos, kilusios iš karaliaus Edvardo III.
Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais. |
Karuose daugiausia dalyvavo žemvaldžių aristokratai ir jų vasalai. Parama kuriai nors pusei priklausė nuo dinastinių faktorių, tokių kaip vedybos tarp aristokratų, titulai ir valdos. Kartais sunku sekti galios ir lojalumo poslinkius, kai kilmingieji įgydavo ar prarasdavo titulus dėl santuokos ar turto konfiskavimo. Pvz.: Lankasterių patriarcho Džono Gauntiečio pirmas titulas buvo Ričmondo grafas (tokį titulą vėliau turėjo Henrikas VII), o Jorkų patriarcho Edmundo Langliečio titulas buvo Kembridžo grafas.
Pavadinimas „Rožių karai“ atsirado ne tuo metu, bet kilo nuo abiejų šeimų herbų: raudonos Lankasterių rožės ir baltos Jorkų rožės. Terminas paplito XIX a. po Valterio Skoto romano Ana iš Gejerštaino išleidimo. Skotas rėmėsi Šekspyro Henriko IV I dalimi, kurioje pasakojama, kaip dvi nesutariančios pusės pasirinko skirtingų spalvų rožes Šventyklos bažnyčioje.
Nors Rožių karų metu rožės kartais buvo naudojamos kaip simboliai, dauguma dalyvių turėjo tiesioginių savo feodalinių lordų ir gynėjų ženklus. Neoficiali sistema, pagal kurią, feodalas gindavo pasekėjus, jei jie dėvėdavo jo spalvas ir ženklus, buvo vienas iš karaliaus valdžios silpnėjimo, buvusio prieš karus ir iš dalies juos sukėlusio, požymių. Pavyzdžiui, Henriko VII pajėgos Bosvorte kovojo po raudono drakono vėliava, o Jorkų kariuomenė naudojo balto šerno simbolį. Tačiau rožių svarbą liudija tai, kad Henrikas VII karų pabaigoje nusprendė sujungti rožes į vieną raudonai baltą Tiudorų rožę.