Naujosios Granados vicekaralystė
From Wikipedia, the free encyclopedia
Naujosios Granados vicekaralystė (isp. Virreinato de la Nueva Granada) – Ispanijos kolonija Pietų Amerikos šiaurėje, gyvavusi 1717–1819 m. Apėmė dabartinę Kolumbiją, Ekvadorą, Panamą, Venesuelą, Gajaną, Trinidadą ir Tobagą, nedideles dalis Brazilijos ir Peru. Sostine buvo Bogotos miestas.
Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais. |
Trumpi faktai
Virreinato de la Nueva Granada Naujosios Granados vicekaralystė | |||||
Ispanijos imperijos valda | |||||
| |||||
| |||||
Naujosios Granados politinis žemėlapis 1750 m. | |||||
Sostinė | Santa Fe de Bogota | ||||
Valdymo forma | kolonija | ||||
Era | Imperializmas | ||||
- Atskirta nuo Peru vicekaralystės | 1717 m. | ||||
- Kolumbijos nepriklausomybė | 1819 m. | ||||
Valiuta | Ispanijos realas | ||||
Uždaryti
Naujosios Granados vicekaralystė sudaryta iš ligi tol gyvavusios Naujosios Granados karalystės, kuri buvo priklausoma nuo Peru vicekaralystės. Po vicekaralystės įkūrimo iškilo Bogotos miestas. 1819 m. teritorijoje gyveno ~4,3 mln. gyventojų. XIX a. pradžioje vicekaralystėje prasidėjo Simono Bolivaro vadovaujamas sukilimas ir susikūrė nepriklausoma Didžiosios Kolumbijos valstybė.