Modernizmo architektūra
From Wikipedia, the free encyclopedia
Modernizmo architektūra – architektūros stilius, reiškęsis Europoje, Šiaurės Amerikoje ir kitur pasaulyje nuo XX a. pradžios (~1918 m.) iki XX a. aštuntojo dešimtmečio. Modernizmu šiais laikais vadinamos XX a. meno (įskaitant ir architektūrą) kryptys, kurioms būdingas tradicinių išraiškos formų ir puošybos atsisakymas. Modernizmo architektūrai būdingas tuometinių naujų statybinių konstrukcijų ir medžiagų (stiklo, plieno, gelžbetonio) naudojimas, architektūrinių formų pritaikymas pastato funkcijai, maksimalus elementų, formų ir jų darinių supaprastinimas.[1][2]
Modernistų doktrina remiasi L. Myso van der Rohės pastaba „Mažiau yra daugiau“, pagal kurią pastatai ir jų elementai supaprastinami iki elementarių geometrinių formų be puošybos,[3] L. Salivano suformuluotu principu „Forma seka funkciją“, pagal kurį pastato formą lemia jo paskirtis, ir Le Korbiuzjė aforizmu „Namas – tai mašina gyventi“, pagal kurį pastato formos turi būti tokios pat tobulos, kaip gerai sukonstruotos mašinos, o jo architektūra – funkcionali kaip mašinos dalys.[4][5]
Modernizmo architektūra pradėjo reikštis XX a. pradžioje ir iki trečiojo dešimtmečio modernizmo pionierių L. Myso van der Rohės, V. Gropijaus ir Le Korbiuzjė dėka pripažinta ir priimta visuomenės. Po Antrojo pasaulinio karo tapo vyraujančiu stiliumi pasaulinėje architektūroje iki septintojo dešimtmečio antros pusės, kuomet nusirito modernizmo kritikos banga.[6][7] Modernizmą XX a. pabaigoje palaipsniui pakeitė postmodernizmo architektūra.[8]