Kvantinės mechanikos istorija
From Wikipedia, the free encyclopedia
Kvantinės mechanikos istorija – esminė moderniosios fizikos istorijos dalis. Kvantinės mechanikos istorija prasidėjo nuo kelių skirtingų mokslinių atradimų: 1893 m. Maiklas Faradėjus atrado katodinius spindulius; 1859–1860 m. žiemą Gustavas Kirchofas išdėstė juodo kūno spinduliavimo problemą; 1877 m. Liudvigas Bolcmanas iškėlė prielaidą, jog fizikinės sistemos energetinės būsenos gali būti diskrečios; 1887 m. Heinrichas Hercas atrado fotoelektrinį efektą ir 1900 m. Maksas Plankas iškėlė kvantinę hipotezę, jog energiją spinduliuojančios atominės sistemos gali būti teoriškai suskirstytos į diskrečius energijos elementus ε (epsilon), taip kad kiekvienas šių energijos elementų yra proporcingas dažniui ν, su kuriuo kiekvienas individualiai spinduliuoja energiją, kaip apibrėžia ši formulė:
- ,
kur h yra Planko konstanta.
Tada, 1905 m. Albertas Einšteinas, norėdamas paaiškinti fotoelektrinį efektą, 1887 m. nupasakotą Heinricho Herco, postulavo, jog šviesa pati gamina individualias kvantines daleles, 1926 m. Gilberto N. Levio pavadintas fotonais. Fotoelektrinis efektas buvo stebimas pateikiant skirtingo bangos ilgio šviesą ant tam tikrų medžiagų, pvz., metalų, tai sukeldavo elektronų išlaisvinimą iš metalo tik tada, jeigu šviesos kvantinė energija būdavo didesnė negu Ferma lygis metale.
Terminas kvantinė mechanika pirmą kartą buvo panaudota 1924 m. straipsnyje „Zur Quantenmechanik“