Žolėdžiai
From Wikipedia, the free encyclopedia
Žolėdžiai – gyvūnai, kurie anatomiškai ir fiziologiškai prisitaikę misti augaline mase (lapais ar dumbliais) ir kurių mitybos racione tai yra pagrindiniai produktai. Dėl išskirtinai augalinės mitybos žolėdžių gyvūnų burnos aparatas paprastai prisitaikęs maistui mechaniškai apdoroti – jį sutrinti ar sumalti. Arkliai, karvės ir kiti žolėdžiai turi plačius plokščius dantis, kurie pritaikyti trinti žolę, medžio žievę bei kitas kietas augalines medžiagas. Žolėdžių žarnynuose neretai gyvena mutualistinė flora, padedanti suvirškinti augalų masę, nes celiuliozė, esanti augalų ląstelės sienelėse, yra sunkiau virškinama nei gyvūnų kūno dalys.[1] Florą sudaro celiuliozę virškinantys pirmuonys ir bakterijos.[2] Žolėdžiai ekologijoje – vartotojai organizmai, kurių esminis maisto šaltinis – autotrofai[3] – augalai, dumbliai ir fotosintetinančios bakterijos. Atsižvelgiant į jų vietą mitybos grandinėje, žolėdžiai dar vadinami pirminiais vartotojais. Terminas „žolėdis“ į lietuvių kalbą, kaip ir į daugelį Europos kalbų, atėjo kaip lotynų k. herbivora vertinys. Vienas pirmųjų šį terminą pavartojusių mokslininkų – škotų geologas, suanglintą lotynišką terminą pavartojęs savo 1854 m. parašytame veikale apie dantų ir griaučių fosilijas.[4] Nors žolėdystės ištakos ilgą laiką buvo siejamos su Mezozojaus periodu, iš išlikusių fosilijų aišku, kad augalus kaip maistą vartoti pradėjo nariuotakojai praėjus vos 20 milijonų metų nuo pirmųjų sausumos augalų atsiradimo.[5] Ansktyvojo Devono laikotarpiu vabzdžiai mito augalų sporomis. Škotijoje rasta Rinijos fosilija pateikia įrodymų, kad organizmai mito augalais naudodami „pradūrimo ir čiulpimo“ techniką.[6]